Vasario 21-ąją minima Tarptautinė gido diena! Ir nors šiemet negalime pakviesti jos atšvęsti gyvoje eskursijoje su puikiausiais gidais Kaune, kodėl gi nepakeliavus laiku ir nepatyrinėjus miesto istorijos sluoksnių per architektūros prizmę? Už pagalbą ruošiant šį „pasivaikščiojimą“ dėkojame Lietuvos gidų sąjungos vadovui, dideliam Kauno entuziastui Linui Daubarui ir sveikiname jį bei jo kolegas su profesine švente.
Kadangi Kauno gyvenimą skaičiuojame nuo XIV a., ir mūsų kelionę kviečiame pradėti nuo gotikos, kurios pavyzdžių aptiksite, žinoma, senamiestyje, kuriame gausu įvairių istorinių stilių bei jų mišinių. Šio Prancūzijoje dar XII a. susiformavusio stiliaus pastatai – ypač aukšti, pasižymintys smailiomis arkomis, gausūs bokštais bokšteliais. Gotikinė buvusi ir Kauno pilis, deja, iki šių dienų išliko tik vienas jos bokštas, kuriame veikia Kauno miesto muziejaus padalinys. Nuostabus gotikos – liepsnotosios – pavyzdys Kaune yra vadinamasis Perkūno namas, vienas seniausių miesto pastatų, esantis prie pat Rotušės aikštės, einant Aleksoto gatve link Nemuno. Manoa, kad jame XV a. darbavosi Hanzos pirkliai, vėliau pastatas atiteko jėzuitams. Perkūno name vyksta įvairios edukacijos, galite net pasimokyti viduramžių šokių ar sudalyvauti puotoje. Čia pat stovi ir vienintelė Lietuvoje gotikinė kryžiaus plano bažnyčia – Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, dar vadinama Vytauto vardu.
G. Vitulskio / Real is Beautiful nuotr.
Žinoma, daugelis senųjų pastatų galybę kartų perstatyti, atnaujinti – juk per istoriją miestus niokojo įvairios stichijos, priešai, o ir mados keitėsi. Štai Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika statyta gotikos periodu (funduota Vytauto Didžiojo XV a. pradžioje) bet ji išsiskiria ir vėlesniais baroko, neogotikos bruožais. Rytinėje bažnyčios pusėje yra ilga gotikinė presbiterija, labai vertingi yra zakristijos krištoliniai skliauta, vėlyvosios gotikos dekoratyvi konstrukcija – tai vieni plačiausių skliautų Europoje.
Kauno arkikatedra – Senamiesčio dominantė. A. Aleksandravičiaus nuotr.
Dar vienas gotikos perlas aptinkamas jau dabartiniame Kauno centre. Tai Šv. Gertrūdos (Marijonų) bažnyčia, išsiskirianti savo žvakių šventove, kurios šviesa šildo net tamsiausiu metu. Manoma, kad ši viena seniausių gotikinių Lietuvos bažnyčių išmūryta XV a. antrojoje pusėje.
Šv. Gertrūdos bažnyčia. A. Aleksandravičiaus nuotr.
Metas keliauti toliau – pamojuokime renesansui, kuris į Lietuvą pradėjo skverbtis tik XVI a. pabaigoje, vėliau nei kitur Europoje. Stilius turėjo įtakos ne tik pastatų išvaizdai, bet ir miestų, įskaitant Kauną, planams. Gražus vėlyvojo renesannso statinys yra Kauno Švč. Trejybės bažnyčia, tiesa, turinti ir gotikos bruožų. Visai kaip Muitinės g. 8 stovintis gražuolis, kuriame, sako, nakvojęs Napoleonas. Bet paskubėkime ir pakalbėkime apie baroką. Šis stilius, susiformavęs Italijoje XVI a. pabaigoje, mus pasiekė XVII a. pabaigoje. Ir padovanojo Kaunui vieną puikiausių architektūros objektų visame regione – Pažaislio vienuolyną, vėlyvojo baroko šedevrą. Nuostabių šio periodo pavyzdžių, žinoma, rasite ir Kauno širdyje, senamiestyje – tai Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia, taip pat dabartinis Maironio lietuvių literatūros muziejus – buvę Siručio rūmai. Bet šįkart visas dėmesys – Pažaisliui.
Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis pastatytas XVII–XVIII a. funduojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didžiajam kancleriui Kristupui Zigmantui Pacui. 1660 m. jis kreipėsi į Kamaldulių ordino vyresnybę Romoje, raštu pasižadėdamas finansuoti vienuolyno ir bažnyčios statybą Lietuvoje. Vietą fundatorius nupirko iš Kauno žemės teisėjo ir pavadino Ramybės (Taikos) kalnu (Mons Pacis). Sakralinį kompleksą kūrė Italijos menininkai: architektai Džambatista Fredianis, broliai Pjetras ir Karlas Putiniai. Skulptorius iš Lombardijos Džovanis Merlis gūriniais ir ornamentiniais stiuko lipdiniais dekoravo interjerą, vokiečių kilmės Mikalojus Volšeidas sukūrė bažnyčios fasado ir Didžiųjų vartų skulptūras. Dailininkas iš Florencijos Mikelandželas Palonis nutapė 140 įvairaus dydžio ir siužetų freskų, paveikslus altoriams bei portretus, o Džiuzepė Rosis sukūrė bažnyčios kupolo freską. Ansamblis buvo statomas iš degtų plytų. Apdailai naudotas smiltainis, marmuras, medis, spalvotieji metalai. Pagal iš anksto pateiktus brėžinius juodo ir rausvo marmuro gaminiai buvo ruošiami netoli Krokuvos esančiose marmuro laužyklose ir sausumos bei vandens keliais gabenami pro Varšuvą, Dancingą, Karaliaučių į Pažaislį. XX a. kompleksas įgavo naują „kaimyną“ – Kauno marias, ir ši istorijos ir gamtos kombinacija dar labiau praturtino vietovę.
A. Aleksandravičiaus nuotr.
Kiek „peršokame“ istorijos tėkmėje, bet jei turite laiko, būtinai pasidomėkite Kauno tvirtovės istorija, menančia XIX amžių, kuomet buvome Rusijos gubernijos centras, ir neatskiriamą nuo Kauno veido. Juk pats Soboras atstovauja būtent šiam periodui, ir net Laisvės alėja. Visgi mums metas pakalbėti apie modernizmą. Tai bene pirmasis stilius, ateinantis į galvą, kai išgirstate frazę „architektūra Kaune“, tiesa? Juk šiuolaikinio Kauno nebūtų be laikinosios sostinės epochos. Nuo 1919 iki 1940 m. „pavadavome“ Vilnių ir iš Rusijos gubernijos miestelio turėjome skubiai tapti Europos lygio sostine. Biurai, ligoninės, mokyklos, gyvenamieji namai, pramonės pastatai, kiti modernaus – ir modernistinio – miesto ženklai bei židiniai – visa tai iškilo ne per naktį, bet... beveik.
Neįmanoma į tokį kuklų tekstą sutalpinti viso tarpukarinio Kauno turto – juk 1919–1940 m. čia iškilo per 12 000 naujų pastatų! Todėl rekomenduojame tiesiog pasivaikščioti ne tik Laisvės alėja, bet ir V. Putvinskio (čia tarpukariu būrėsi užsienio valstybių atstovybės), K. Donelaičio, Kęstučio, Maironio, A. Mickevičiaus gatvėmis. Tuomet apžingsniuoti prie Ramybės parko esantį Trakų ir K. Būgos gatvių kvartalą, užkilti laipteliais į Radijo rajoną ar Žaliakalnį pasiekti funikulieriumi, paklaidžioti Vaižganto ir E. Fryko gatvėmis, Perkūno alėja, paskęsti Lelijų, Radastų, Tulpių gatvių gyvenamųjų namų architektūroje. Modernistinio pasivaikščiojimo akcentu gali tapti viešnagė Kristaus prisikėlimo bazilikos terasoje, nuo kurios atsiveria visapusė miesto panorama.
Modernizmas iš paukščio skrydžio. A. Aleksandravičiaus nuotr.
Nors galėtume papasakoti daugiau ir apie masinę statybą Kaune okupacijos metais, Dainavą, Šilainius, Eigulius kviečiame atrasti savarankiškai – šie rajonai tikrai nėra tokie vienodi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio! O mes pakalbėkime apie XX a. pabaigos fenomeną, nevienareikšmiškai vertinamą posmodernizmo judėjimą, pasireiškusį įvairiose meno srityse, neišskiriant architektūros. Kaip yra sakęs architektas Martynas Mankus, „postmodernizmo architektūra yra ryški, jai būdingos istorinės detalės, klasikinės architektūros elementai. Tačiau tai tik paviršutiniškas vertinimas. Žvelgiant akyliau, šiam stiliui yra priskiriama daugybę bruožų, t.y. metaforos, simboliai, asociacijos, kurios niekada nebuvo išnykusios.“ Pačioje okupacijos pabaigoje pastatyta Mykolo Žilinsko dailės galerija, esanti prie pat Soboro, yra vienas reikšmingiausių postmodernizmo stiliaus pastatų Lietuvoje, nors ne vienintelis toks Kaune. Galerijos architektai – Eugenijus Miliūnas, Kęstutis Kisielius, Saulius Juškys. 2020 m. pastatas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.
A. Aleksandravičiaus nuotr.
Tiksliau ir detaliau apie tai, kokie pastatai ir kodėl kyla šiandien, matyt, menotyrininkai ir istorikai samprotaus tik po keleto dešimtmečių. Viena aišku – dabartiniam Kauno veidui įtakos turėjo ir santvarkų kaita, ir pagausėjęs informacijos srautas, ir finansų galia, ir santykio su savo miesto istorija bei identitetu pokyčiai. Neįmanoma apibrėžti vienos teritorijos, kuri būtų išskirtinė šiuolaikinės architektūros gausa – jos inkliuzų rasite ir Senamiestyje, ir modernistiniuose kvartaluose. Žinoma, geriausiai matomi tokie pastatai, kaip „Žalgirio“ arena ir „Akropolis“ centre, naujieji verslo centrai greta jų. Įdomu patyrinėti stiklinį KTU Santakos slėnį. Taip pat nekantraujame, kada jau galėsime visi drauge įvertinti naujuosius Krepšinio namus, iškilusios beveik pačioje Nemuno ir Neries santakoje.
„Žalgirio“ arena. A. Aleksandravičiaus nuotr.
„Magnum“ verslo centras. A. Aleksandravičiaus nuotr.
