Prieš porą metų. Kauno modernizmo architektūros paraiška „Kaunas 1919-1939 m.: sostinė, įkvėpta modernizmo judėjimo“ buvo pateikta į preliminarų UNESCO Pasaulio paveldo konvencijos šalių narių paveldo sąrašą. Šiuo metu profesionalų komanda, konsultuojama užsienio specialistų, dirba prie galutinio paraiškos varianto, kuris turi būti pateiktas vėliau šiemet. Su tuo, ką vertina ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio architektai, istorikai, kultūros paveldo specialistai, vis artimiau pažindinasi ir kauniečiai – juk neretai būna, kad įprastais maršrutais kulniuoji nepakeldamas galvos ir nė nesusimąstydamas, kokios istorijos tave supa. Pats metas!

Kauno modernizmo architektūra – iškilusi per dvidešimties metų laikotarpį (1919-1939 m.) – yra unikalus architektūrinės, istorinės ir urbanistinės raidos pavyzdys, atspindintis modernizmo idėjas, pasaulines to meto architektūros tendencijas bei kartu pasižymintis tautiško stiliaus paieškomis. Kaunui tapus laikinąja sostine prasidėjo didžiulis statybų bumas: buvo statomi valstybiniai pastatai, muziejai, mokymo įstaigos, biurų pastatai, viešbučiai, pramonės objektai, gyvenamieji namai ir t. t. Tuo metu statyti pastatai yra vieni iškiliausių ankstyvųjų regionalizmo pavyzdžių modernizmo architektūros istorijoje. Visa tai išskiria modernią ir kokybišką Kauno tarpukario architektūrą iš bendro Europos konteksto.

                                                                                                         
Planuojama nominuoti teritorija apima didžiąją Kauno Naujamiesčio dalį, kurioje galima aptikti daugiau kaip 6000 tarpukario modernizmo dvasioje sukurtų pastatų, išlikusių iki mūsų dienų. Patys vertingiausi yra Centrinio pašto rūmai, „Pienocentro“ rūmai, Vytauto didžiojo karo muziejaus ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rūmai, Kauno įgulos karininkų ramovė, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, V. Putvinskio g. namų kompleksas, Prisikėlimo bazilika, dabartiniai KTU Centriniai rūmai, Tyrimų laboratorija ir daugybė kitų objektų. Nemažai pastatų išsaugojo ir autentišką interjerą, jo fragmentus. Tuo metu kūrė tokie architektai kaip Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Arnas Funkas, Feliksas Vizbaras, Stasys Kudokas, Karolis Reisonas, Vladimiras Dubeneckis ir daugelis kitų.

Kauno centrinis paštas. A. Aleksandravičiaus nuotr.

Vytauto Didžiojo karo muziejus. A. Aleksandravičiaus nuotr.

Kristaus prisikėlimo bazilika. A. Aleksandravičiaus nuotr.

Kauno tarpukario architektūra yra gyvas istorijos liudytojas apie miesto klestėjimo ir modernėjimo laikotarpį, kurį turime suvokti ne tik kaip pavienius pastatus, architektūrines formas ir stilių ar tų pastatų kiekį, bet ir kaip visiškai naujus procesus, kurie keitė nusistovėjusius kasdienybės, darbo ir laisvalaikio įpročius, siekė patogių ir šiuolaikiškų gyvenimo sąlygų kasdienybėje. Tuo metu statytiems pastatams būdingi modernėjančios visuomenės poreikiai: higieniškumas, atvirumas, šviesa. Taip pat, daugiakultūrinio Kauno architektūrinį kraštovaizdį praturtino įvairių etninių bendruomenių pastatai su išskirtinėmis išraiškos formomis. Taigi, per architektūros istoriją kartu atsiskleidžia ir socialinė miesto istorija.

Kauno miesto savivaldybė, buv. Taupomosios kasos. A. Aleksandravičiaus nuotr.

Japonijos konsulatas ir Čijunės Sugiharos rezidencija, dabar – muziejus. A. Aleksandravičiaus nuotr. 

Kauno 1919–1940 m. architektūrinis paveldas 2015 m. buvo įvertintas Europos kultūros paveldo ženklu, kuris patvirtina laikinosios sostinės fenomeno svarbą kuriant Europą. Iš viso 44 Kauno tarpukario modernizmo architektūros objektai, buvo įtraukti į Europos paveldo ženklo sąrašą. Tais pačiais metais Kaunui, kartu su 47-iais miestais, suteiktas ir UNESCO dizaino miesto vardas. Prisijungdamas prie UNESCO kūrybinių miestų tinklo, Kaunas patvirtina savo įsipareigojimą vystyti tarptautinį bendradarbiavimą, siekti darnios plėtros ir stiprinti dalyvavimą kultūriniame gyvenime ir integruoti kultūrą miestų plėtros planuose.
 
Parengta pagal UNESCO.lt medžiagą