„Nuogas“ – taip vadinasi ir populiari Nepriklausomybės aikštėje kavinė, įkvėpta to paties niekaip neapsirengiančio vyro, kurio oficialus pavadinimas – tiesiog „Žmogus“. Taigi kas jis, tas „Žmogus“, vienas ryškiausių kultūrinių Kauno simbolių?
Apie 6 metrų aukščio Petro Mazūro kūrinys – viena garsiausių skulptūrų Kaune, o gal ir visoje Lietuvoje. Labai simboliška, kad pasipriešinimą suvaržymams ir kaunietišką charakterį simbolizuojanti figūra stovi greta Laisvės alėjos. Dėl reprezentacinės vietos – Mykolo Žilinsko dailės galerijos, Nepriklausomybės aikštės – „Žmogui“ tenka daug miestiečių ir Kauno svečių dėmesio, o dėl tikro ar įsivaizduojamo nepadorumo – ir nemažai apkalbų ar net mėginimų „Žmogų“ aprengti. Bet apie viską nuo pradžių. Na, ne visai nuo Adomo ir Ievos, bet…
… verta pastebėti, kad „Žmogaus“ autorius P. Mazūras vėlyvuoju sovietmečiu buvo dailės kritikų ir scenos stebėtojų akiratyje – sakoma, kad apie jo kūrinius buvo kalbama dar jų nemačius, o atidengus – visi tapdavo įvykiu. Vadinasi, kitaip negalėjo nutikti ir „Žmogui“. Bet ar galėtumėte pagalvoti, kad pats „Žmogus“ galėjo tiesiog nenutikti?
XX a. pabaigoje Kauno centre naują, postmodernią galeriją projektavę architektai Saulius Juškys, Kęstutis Kisielius ir Eugenijus Miliūnas iš pradžių šioje vietoje įsivaizdavo visai kitą kūrinį. Pasirodo, čia galėjo stovėti taip pat puikiai žinomo skulptoriaus Juozo Mikėno kūrinys „Pirmosios kregždės“. Kažkodėl, tuometei valdžiai tai uždraudus, skulptūra taip ir nepapuošė M. Žilinsko galerijos, bet netrukus „Pirmosios kregždės“ tapo dabartinės Nacionalinės dailės galerijos Vilniuje simboliu. Apie kregždutes dar pakalbėsime, o kol kas skaitome, ką architektams pasiūlė į aikštelę išbėgęs P. Mazūras.
O pasiūlė jis… moterį – antikinę pergalės deivę Nikę. Nežinia, kodėl moteris virto vyru, bet „Žmogus“ tęsia antikos tradicijas. Tai realistinis kūno vaizdavimas su nuogo kūno išaukštinimu. Pasakojama, kad „Žmogus“ turėjo būti tarsi nusileidęs iš dangaus – tą simbolizuoja kiek antgamtiškai pasišiaušę plaukai.
Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.
XX a. pabaigoje „Žmogaus“ nuogumas neatrodė itin radikalus, ir šiandien jis visų pirma spinduliuoja vidinę drąsą ir laisvę, būdingą daugeliui kauniečių. Bet patiko vos atidengtas jis ne visiems, ypač – ne artimiausiems kaimynams. Tikrai, tikrai, kunigai iš Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios reiškė didelį nepasitenkinimą. Kažkas, galbūt net tos pačios bažnyčios lankytojai, per vienas Velykas net apmėtė skulptūrą kiaušiniais.
Būta ir ne vienos, dažnai ironiškos, „Žmogaus“ aprengimo akcijos. Per 35 – tiek skulptūra minės kitąmet vasaros pradžioje ir tikimės, kad jos neištiks vidurio amžiaus krizė – jų būta ne viena ir ne dvi. Dalinamės įsimintiniausiomis.
1992 m. Kauno dailės instituto studentai „Žmogų“ aprengė vyriškomis trumpikėmis! Buvo ir atsakas šiai akcijai. Menininkių grupė „Cooltūristės“ 2005 m. „Žmogų“ papildė pagal pirminį planą greta galerijos turėjusios stovėti J. Mikėno skulptūros „Pirmosios kregždės“ pagrindiniu atributu – kregždutėmis, įgavusiomis pūkuotą rožinį kūną. „Taip universalų žmogų žyminti nuogo vyro skulptūra tampa alegorija, kurios reikšmę nusako simboliniai atributai. Lytis ir moteriškumas ar vyriškumas yra socialiai sukonstruoti ir kintantys“, – rašyta „kūrinio kūrinyje“ anotacijoje.
1992. Laimučio Brundzos nuotr. (kairėje),
2005. „Cooltūrisčių“ nuotr.
Dar „Žmogus“ buvo paverstas Kalėdų Seneliu, apgaubtas „Žalgirio“ šaliku, per „Kaunas 2022“ renginį „SkirtBike“ apsisiautė sijonu, o konkurso „Kaunas gamina“ metu – prijuoste. Beveik kasmet jis pasipuošia ir aukšta balto sniego kepure – tiesa, vis rečiau ir trumpiau.
Galbūt nežinojote, „Žmogus“ turi ir antrininką. Tiksliau, pusę. Jau minėtoje kavinėje „Nuogas“ stovi pusė šios skulptūros, tiesa, apsiauvusi stilingais auliniais. Dar vienas baras veikia tikrojo nuogaliaus papėdėje – tai melomanus buriantis „Laukas“.
Na, o jei „Žmogaus“ jums reikia viso ir tik sau, priminsime, kad yra ir suvenyras – „It’s Kaunastic“ serijos ženklelis, kurį galite įsisegti į atlapą.
Andriaus Aleksandravičiaus ir „Kaunas IN" nuotr.
